Margery Allingham. Trys – laimingas skaičius
2021 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Margery Allingham (1904–1966) – anglų rašytoja, detektyvinės literatūros kūrėja. Šalia Agathos Christie ir Dorothy L. Sayers yra viena iš garsiausių vadinamojo „kas tai padarė“ (angl. Whodunit) žanro rašytojų. Daugelio jos istorijų veikėjas Albertas Kempjonas primena Šerloką Holmsą ir kitus populiarius detektyvus. Paskutinėse knygose rašytoja skiria daugiau dėmesio personažų psichologinei analizei ir išsamesniam jų apibūdinimui. M. Allingham iš viso parašė aštuoniolika romanų ir daugybę apsakymų, vieną jų ir siūlome „Metų“ skaitytojams.
Penktą rugsėjo popietės valandą Ronaldas Frederikas Torbis ruošėsi trečiajai žmogžudystei. Buvo labai atsargus, prisivertė veikti iš lėto, nes buvo visiškai blaivaus proto ir puikiai suvokė nerūpestingumo pavojus.
Žudiko karjera laikui bėgant darosi vis rizikingesnė. Tuo teiginiu jis iškart patikėjo, vos tik perskaitęs jį vieno žurnalo straipsnyje gerokai prieš pirmąją santuoką. Be to, suprato, jog sėkmė gali susukti žmogui galvą, todėl neleido sau atsipalaiduoti. Neabejojo, kad jis kur kas gudresnis už daugelį žmonių, bet to fakto pernelyg nesureikšmino ir, vos tik pajutęs krūtinėje kylantį pranašumo jausmą, ryžtingai jį nuslopindavo.
Valandėlę jis stabtelėjo, atsirėmė į praustuvės kraštą ir susimąstęs pažvelgė į save veidrodėlyje, kabančiame neseniai išsinuomoto priemiesčio namo vonioje.
Į jį žiūrėjo liesas, pusamžis ir pablyškęs veidas. Reti tamsūs plaukai kilo aukštyn nuo siauros kaktos, o simetriškos akys buvo mėlynos ir truputį iškilos. Tik burna atrodė išties neįprasta. Tas siauras plyšys, visiškai lygus, beveik neturėjo lūpų, ir jis nesąmoningai stengėsi jį paversti bent kiek panašiu į šypseną. Netgi Ronaldui Torbiui nepatiko jo paties burna.
Garsas, pasigirdęs iš apačioje esančios virtuvės, jį suneramino, ir jis skubiai atsitiesė. Jeigu Edita jau baigė lyginti, ji užlips čia pasinerti į taip mėgstamą burbulinę vonią, o tai būtų blogai, nes jis dar nespėjo jos paruošti. Palaukė sulaikęs kvapą, bet viskas gerai – ji išėjo į lauką pro užpakalines duris. Priėjęs prie lango, dar spėjo pamatyti ją, sukančią už namo kampo į nedidelį ketvirtainį kiemelį, kaip du vandens lašai panašų į visus kitus kiemelius toje ilgoje priemiesčio gatvėje. Žinojo, jog dabar ji kabins ką tik išlygintą patalynę ant virvės, kad prasivėdintų, ir, gavęs taip reikalingo laiko, jis vis tiek susierzino.
Iš trijų paprastų vidutinio amžiaus moterų, kurias pirma buvo įkalbinęs už jo tekėti, o paskui užrašyti jam savo kuklų turtą, Edita buvo pati įkyriausia. Nors kartą buvo jos paprašęs nepraleisti tiek laiko kieme, per šešias jų vedybinio gyvenimo savaites turėjo tai kartoti tuziną kartų. Jis nenorėjo, kad ji būtų lauke viena. Ji buvo drovi ir santūri, bet dabar, kai į gretimą namą įsikėlė nauji gyventojai, visai galimas daiktas, kad kokia nors pernelyg draugiška moteris užmegs su ja pažintį, o šito mažiausiai reikėjo.
Visos jo ankstesnės žmonos buvo drovios. Jis labai rūpestingai pasirinkdavo tinkamą tipą ir manė, kad kaip tik todėl jam sekasi. Pirmoji, Merė, mirė per „nelaimingą atsitikimą“, į kurį jų gyvenamųjų namų kvartale, labai panašiame į dabartinį, tik ne pietų, o šiaurės Anglijoje, niekas per daug neatkreipė dėmesio. Tuo metu rajonas smarkiai plėtėsi, koroneris labai skubėjo, policija užjautė, bet buvo apsikrovusi darbais, o kaimynai beveik nesidomėjo, išskyrus jauną vietinio laikraščio korespondentą, kuris parašė įmantrų straipsnelį apie džiaugsme ištikusią tragediją, įdėjo jų vestuvių nuotrauką ir pridėjo šiaurietiškai santūrią antraštę: „Medaus mėnesio nesėkmė“.
Trumpas Dorotės pasirodymas jo gyvenime ir staigus jos išėjimas sukėlė kiek daugiau galvos skausmo, bet ne per daugiausiai. Ji apgavo jį sakydama, jog yra vienui viena pasaulyje, o jos priekabus brolis, atsiradęs po laidotuvių ir ėmęs klausinėti apie nedidelį palikimą, būtų pridaręs bėdos, jeigu Ronaldas nebūtų davęs jam griežto atkirčio. Teismas skubiai išnagrinėjo bylą, Ronaldas ją be vargo laimėjo, o draudikai nė nemirktelėję sumokėjo išmoką.
Visa tai buvo prieš ketverius metus. Dabar, pasikeitęs pavardę, susikūręs naują gyvenimo istoriją ir persikraustęs į naują vietą, jis jautėsi kaip niekad saugus.
Tą akimirką, kai pirmąsyk pamatė Editą, sėdinčią vieną prie staliuko po pajūrio viešbučio valgyklos langu, jis suprato, kad ji bus jo kitas objektas. Visada laikė savo žmonas „objektais“. Tas teikė jo užmačioms pseudomoksliško solidumo, kuris jam patiko.
Edita sėdėjo ten nejudėdama, tvarkinga ir kiek rūsti, tačiau jos veide atsispindėjo slepiamas baikštumas, o trumparegės akys išdavė nepasitenkinimą ir kone išgąstį. Kartą, kai padavėjas pasakė kažką malonaus, ji sumišo ir nervingai paraudo. Segėjo sagę su tikru deimantu. Ronaldas pastebėjo ją iš kito salės galo. Jis turėjo akį ant brangakmenių.
Tą vakarą jis priėjo prie jos hole, pradžioje ištvėrė akibrokštą, vėl pabandė ir galiausiai prašnekino. Paskui pažintis klostėsi taip, kaip ir tikėjosi. Jo metodai buvo senamadiški ir itin romantiški, ir po savaitės ji jau buvo aklai įsimylėjusi.
Ronaldui atrodė, kad jos biografija net geresnė, nei galėjo tikėtis. Iki trisde- šimties ji mokytojavo mergaičių internate, paskui turėjo grįžti namo slaugyti vienišo tėvo, kurio ilga liga užpildė visą jos gyvenimą. Dabar, keturiasdešimt trejų, buvo viena, palyginti gerai apsirūpinusi ir tarsi laivas jūroje be vairo.
Ronaldas labai stengėsi, kad ji nenusileistų ant žemės. Skyrė jai visą dėmesį, o praėjus lygiai penkioms savaitėms nuo tos dienos, kai pirmąsyk susitiko, vedė ją miesto, kuriame jų niekas nepažinojo, metrikacijos įstaigoje. Tą pačią popietę abu surašė testamentus vienas kito naudai ir įsikėlė į šį namą, kurį jam pasisekė pigiai išnuomoti, nes baigėsi atostogų sezonas.
Tai buvo pati maloniausia jo pergalė. Merė būdavo blogos nuotaikos ir isteriška, Dorotė pavydi ir įtaringa, tačiau Edita paaiškėjo esanti linksmo būdo, ir, jeigu ne kvaila jos prielaida, kad kas nors gali įsimylėti ją iš pirmo žvilgsnio, būtų buvusi visai protinga moteris. Bet kuris kitas vyras, su pasitenkinimu mąstė Ronaldas, padarytų fatališką klaidą ir pajustų jai gailestį, bet jis, sakė sau, yra „virš“ viso to, todėl jau kūrė, pats sau gana niūriai įvardydamas, jos „ateities“ planą.
Dviem nenumatytais dalykais Edita paskubino savo mirties nuosprendį. Visų pirma – atkakliu nenoru kalbėti apie savo finansinius reikalus, antra – per daug domėjosi jo darbu.
Santuokos liudijime Ronaldas įrašė, kad yra prekybos agentas. Prisistatė esąs kosmetikos gamintojų firmos, išleidusios jį ilgų atostogų, jaunesnysis partneris. Edita išklausė jo pasakojimą neklausinėdama, bet tuoj pat užsigeidė aplankyti firmos kontorą, fabriką ir be perstojo kalbėjo apie naujus drabužius, kurių turi prisipirkti, „kad nepadarytų jam gėdos“. O visus savo dokumentus laikė užrakinusi senoje reikmeninėje ir niekada nesutikdavo jų drauge peržiū- rėti, kad ir kaip atsargiai jis iškeldavo tą klausimą. Galiausiai Ronaldas liovėsi pykti ant jos ir nutarė veikti.
Jis nusisuko nuo lango. Neskubėdamas nusivilko švarką ir ėmė leisti į vonią vandenį. Pajuto, kaip smarkiai plaka širdis, ir susiraukė. Geriau ji taip neplaktų. Jis privalėjo būti visai ramus.
Vonios kambarį jie vienintelį perdažė. Tik įsikėlus Ronaldas tai padarė pats, ir įtaisė virš vonios lentynėlę kvapnių druskų stiklainiui bei nedideliam senoviškam elektriniam šildytuvui su dviem spiralėm, nebrangiam, baltam kaip sienos ir dėl to nekrentančiam į akis. Dabar jis pasilenkė, įjungė jį ir stovėjo laukdamas, kol abi spiralės švelniai paraus. Tada apsigręžė ir, palikęs įjungtą, išėjo į laiptų aikštelę.
Saugiklių dėžutė, jungianti visus namo elektros prietaisus, slypėjo po baltinių komoda laiptinės viršuje. Ronaldas tyliai atidarė dureles ir, apvyniojęs ranką nosine, kad nepaliktų pirštų atspaudų, nuspaudė pagrindinį jungiklį. Šildytuvo raudonis patamsėjo; jam sugrįžus į vonią, spiralės atrodė beveik juodos. Jis patenkintas pažvelgė į tą nedidelį prietaisą, nepaleisdamas iš rankos nosinės nukėlė jį nuo lentynėlės ir atsargiai panardino į vandenį maždaug ties kamščiu, kur jis beveik neužėmė vietos. Baltas laidas driekėsi nuo jo aukštyn per vonios kraštą, palei grindjuostę, po durimis ir iki lizdo laiptinės sienoje.
Kai jis įtaisė šildytuvą, Editai iš pradžių nepatiko toks gana nerūpestingai sukurptas įrenginys, bet kai jis paaiškino, jog vietinė savivaldybė kvailai kabinė- jasi dėl lizdų voniose, nes vanduo esąs laidininkas, ir pažadėjo pakišti laidą po linoleumu, kur jis bus ne toks pastebimas, ji nusileido.
Dabar šildytuvas vonioje buvo aiškiai matyti. Atrodė lyg netyčia įkritęs, kiekvienas viso proto žmogus būtų jį pastebėjęs ir neliptų į vandenį. Ronaldas delsė, jo akys patamsėjo, o negraži burna dar labiau susiaurėjo. Jo planas, toks žavingai paprastas, toks patikimas ir žaibiškai mirtinas ir, svarbiausia, toks saugus jam pačiam, kaip visada kėlė džiaugsmo virpulį. Jis užsuko čiaupą, laukė ir klausėsi. Edita sugrįžo. Girdėjo, kaip ji kažką stumdo ant betoninio tako, vedančio nuo užpakalinių durų. Iš vidinės savo kabančio švarko kišenės išėmė plastikinį paketėlį. Dar kartą paskaitinėjo naudojimo taisykles, kol duslus garsas privertė atsisukti į langą. Savo siaubui, išvydo moterį vos už penkių pėdų nuo savęs. Jos galvutė staiga iškilo kitoje vonios lango pusėje virš plokščio indų plovyklos stogo. Ji valė senus lapus iš nutekamųjų latakų stovėdama ant aukštų kopėčių, kurias paprastai jie laikydavo prie užpakalinių durų.
Kaip įpratęs, vyras nepuolė į paniką. Nepaleisdamas paketėlio, jis atsistojo tarp lango ir vonios ir negarsiai prašneko.
– Ką, po galais, čia veiki, brangioji?
Išgirdusi jo balsą, Edita taip smarkiai krūptelėjo, kad vos nenuvirto nuo kopėčių, o jos įkritę skruostai, lyg ji nujaustų ką bloga, nusidažė rausvai.
– Oi, kaip mane išgąsdinai! Ketinau atlikti šį nedidelį darbelį prieš persirengdama. Kai lyja, vanduo užtvindo laiptų apačią.
– Tu labai rūpestinga, brangioji, – ištarė jis su kandžia pašaipa, kas, kaip jau buvo patyręs, geriausiai slopino jos ir taip menką pasitikėjimą savimi. – Bet ne per gudriausia – juk žinojai, kad ateisiu čia paruošti tau grožio vonios. Argi ne?
Intonacija, kuria ištarė žodį „grožio“, jai neprasprūdo pro ausis. Matė, kaip ji nurijo seilę.
– Turbūt žinojau, – atsakė nežiūrėdama į jį. – Tu toks geras, Ronaldai, kad užsikrovei tą vargą.
– Niekai, – atsiliepė jis vyriškai atsainiai ir nejautriai. – Šįvakar veduosi tave į miestą ir noriu, kad atrodytum kiek įmanoma… ėėė… gražiau. Paskubėk, būk gerutė. Putos netveria amžinai ir, kaip visos aukštos klasės kosmetinės procedūros, kainuoja brangiai. Nusirenk miegamajame, užsimesk chalatą ir negaišdama ateik.
– Gerai, brangusis. – Ji tuojau ėmė leistis žemyn, o jis atsigrę- žė į vonią ir išbėrė paketėlio turinį į vandenį. Persikų spalvos, rožėmis stipriai kvepiantys kristalai plūduriavo paviršiuje, bet paskui, kai jis atsuko čiaupą iki galo, jie ėmė tirpti ir virto tūkstančiais mirguliuojančių burbulų. Valandėlę jis būgštavo, kad tokios maskuotės nepakaks, ir susilenkęs pamaišė juos ranka, tačiau baiminosi be reikalo. Putų debesis augo ir augo, kol pavirto kvapnia plunksnine mase, ne tik uždengusia vonios dugną ir viską, kas jame gulėjo, bet ir užliejusia baltąjį laidą bei išlipusia per kraštą ant kilimėlio. Geriau būti negalėjo.
Jis pasiėmė švarką ir atidarė duris.
– Edita, paskubėk, brangiausioji! – ketino šūktelėti, bet ji buvo greitesnė. Atėjo įsupusi liesą kūną į mėlyną chalatą, o plaukus sukišusi po jai netinkančia maudymosi kepuraite.
– O, Ronaldai! – apstulbo ji. – Kokia netvarka! Dieve mano! Visos grindys šlapios!
Jos delsimas jį įsiutino.
– Tai nesvarbu, – piktai pasakė jis. – Lipk, kol nepradingo burbulai. Greičiau. Tuo tarpu eisiu ir pats persirengsiu. Duodu tau dešimt minučių. Lipk tuoj pat ir atsigulk. Ištrauks tau iš odos šiek tiek gelsvumo.
Jis paėjo ir stabtelėjo klausydamasis. Ji užsisklendė duris, kaip jis ir tikėjosi. Viso gyvenimo įpročių santuoka nepakeičia. Išgirdęs, kaip spragtelėjo skląstis, lėtai nuėjo koridoriumi. Davė jai šešiasdešimt sekundžių. Trisdešimt nusivilkti ir trisdešimt luktelėti prie tos rožinės masės krašto.
– Na, tai kaip? – šūktelėjo nuo baltinių komodos.
Ji atsakė ne iš karto, tad jo kaktą išpylė prakaitas. Paskui išgirdo jos balsą.
– Dar nežinau. Ką tik įlipau. Kvepia nuostabiai.
Jis nebelaukė paskutinio žodžio, apsivyniojo ranką nosine ir vėl susirado pagrindinį jungiklį.
– Vienas, du… trys, – ištarė baisiai kasdieniškai ir nuspaudė jį. Jam už nugaros lizdas sienoje sukibirkščiavo, saugiklis perdegė, o paskui įsivyravo tyla.
Aplinkui Ronaldą buvo taip tylu, kad jis girdėjo savo širdies plakimą, tolimą laikrodžio laiptų apačioje tiksėjimą, įkalintos už lango stiklo musės zirzimą ir iš kaimynų sodo sklindantį žoliapjovės burzgimą. Ten kresnas skaistaus veido vyriškis atidirbinėjo savo kassavaitinę prievolę, pjovė nedidelę žalią veją. Tačiau iš vonios neatsklido nė garso.
Po kurio laiko jis nuslinko atgal koridoriumi ir pabeldė į duris.
– Edita?
Jokio atsakymo, jokio garso, nieko.
– Edita? – pakartojo.
Mirtina tyla. Po valandėlės jis ištiesino nugarą ir giliai atsiduso.
Nedelsdamas nė akimirkos, ėmė rengtis antrajam etapui. Gerai žinojo, kad tai kebli užduotis. Reikėjo aptikti kūną, bet ne per greitai. Padarė tą klaidą po „nelaimingo atsitikimo“ su Dorote – tada policijos inspektoriui parūpo, kodėl jis taip greitai jos pasigedo, bet jis nepametė galvos, ir pavojingas momentas laimingai praslydo. Šį sykį nutarė palaukti pusę valandos ir tik tada imti daužyti vonios duris, pasišaukti kaimyną, galiausiai sulaužyti užraktą. Buvo sumanęs tuo tarpu išeiti ir nusipirkti vakarinį laikraštį, šūktelėjęs Editai apie šį ketinimą nuo priekinių laiptų, kad jį išgirstų koks praeivis, bet eidamas per laiptų aikštelę prisiminė, kad pirma turi atlikti dar kai ką.
Editos reikmeninė, kurioje laikyti visi privatūs dokumentai, buvo pačiame drobinės skrybėlių dėžės dugne. Negi ji iš tiesų manė, kad jis nežino jos slėptuvės, piktai pagalvojo. Anąkart ją suradęs įsitikino, kad reikmeninė užrakinta, tačiau nebandė krapštyti spynelės, bijodamas, kad ji ims jo saugotis. Bet dabar niekas negalėjo jam sutrukdyti.
Jis tyliai įėjo į miegamąjį ir atidarė drabužių spintos duris. Reikmeninė buvo kaip tik ten, kur ją regėjo paskutinį kartą, išsipūtusi ir teikianti vilčių. Su spynele teko pavargti ilgiau, nei tikėjosi, bet pagaliau ją atidaręs išvydo tvarkingai sudėliotą turinį. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė labai neblogai, net kur kas geriau, nei manė. Taupomųjų pažymėjimų ryšulėliai, vienas ar du stori vokai su raudonais antspaudais iš advokato kontoros, o ant pačio viršaus pažįstama knygelė melsvais viršeliais, tokias paštas išduoda savo indėlininkams.
Atvertė ją drebančiais pirštais ir pasklaidė puslapius. Du tūkstančiai. Iš nustebimo švilptelėjo. Du tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt. Matyt, gaudavo padorius dividendus. Du tūkstančiai devyni šimtai. Paskui kiek mažiau, nes išsiėmė šimtą svarų kraičiui. Du tūkstančiai aštuoni šimtai. Dingtelėjo, kad tai paskutinis įrašas, bet atvertęs kitą puslapį rado įrašytą dar vieną operaciją. Mažiau nei prieš savaitę. Prisiminė, kad knygelė grįžo paštu ir kad Edita manėsi labai gudriai paslėpusi nuo jo tą voką. Žvilgtelėjo į žodžius ir skaičius, iš pradžių abejingai, paskui, staiga širdį persmelkus panikai, įsistebeilijo išsprogusiomis drumstomis akimis. Ji išėmė beveik viską. Juodu ant balto: „Rugsėjo 4 d. Nurašymas: du tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt aštuoni svarai.“
Iš pradžių jis spėjo, kad tie pinigai šimtinėmis turėtų būti viename iš vokų. Skubiai išdraskė visus, iš susijaudinimo užmiršęs atsargumą. Popieriai, laiškai, pažymėjimai netvarkingai krito ant grindų. Ūmai jį sustabdė jam adresuotas vokas. Naujas ir užrašytas pačios Editos netikėtai ryžtinga rašysena. „Ponui Ronaldui Torbiui“. Atplėšė jį ir išlygino vienintelį gero popieriaus lapą. Nustebo, kad laiškas parašytas vos prieš dvi dienas.
Gerbiamas Ronaldai,
Jeigu kada gausite šį raštą, bijau, kad patirsite baisų šoką. Gan ilgai tikėjausi, kad neprireiks jo rašyti, bet dabar jūsų elgesys privertė mane apsvarstyti kai kurias labai nemalonias perspektyvas.
Manau, Ronaldai, kad kartais esate labai senamadiškas. Argi jums neatėjo į galvą, kad bet kuri paprasta pusamžė moteris, paskubom ištekėjusi už nepažįstamo žmogaus, jeigu nėra visiška idiotė, bus šiek tiek įtari ir jautriai reaguos į vonių temą? Jūsų pirmtakas Džeimsas Džozefas Smitas1 ir jo nuotakos ne visai pamiršti.
Atvirai kalbant, nenorėjau jūsų įtarinėti. Ilgai galvojau, kad myliu jus, bet kai įtikinote mane sudaryti testamentą mūsų vedybų dieną, norom nenorom ėmiau stebėtis ir, kai pradėjote pernelyg rūpintis šių namų vonia, pamaniau, kad reikia tuoj ką nors daryti. Aš irgi senamadiška, tad nuėjau į policiją.
Argi nepastebėjote, kad žmonės, įsikėlę į gretimą namą, niekada nebandė jūsų prakalbinti? Manėme, kad geriausia bus, jei aš tik persimesiu keliais žodžiais su ta moterim per sodo tvorą, ir kaip tik ji man parodė dvi iškarpas iš senų provincijos laikraščių apie moteris, patyrusias lemtingas nelaimes burbulinėse voniose iškart po vedybų. Abiejose iškarpose buvo vyro nuotraukos, padarytos per laidotuves. Nelabai ryškios, bet vos pamačiusi jas supratau, kad privalau veikti taip, kaip man pasiūlė policijos inspektorius, trejus metus ieškojęs jose pavaizduoto vyro – nuo tada, kai tas nuotraukas jam atnešė jūsų vargšės antrosios žmonos brolis.
Noriu pasakyti štai ką: jei kada pasigesite manęs, Ronaldai, turiu galvoje vonią, tai pamatysite, kad išlipau pro langą ant stogo ir sėdžiu su chalatu virtuvėje. Buvau kvailė, kad tekėjau už jūsų, tačiau ne visai tokia kvailė, kaip manėte. Moterys nestokoja kvailumo, bet jos nėra tokios kvaišos, kaip anksčiau. Mes mokomės, Ronaldai.
Jūsų Edita.
P. S. Perskaičiusi šį laiškelį pastebėjau, kad iš susijaudinimo užmiršau paminėti, jog naujieji gyventojai šalia mūsų nėra sutuoktinių pora, o tik konsteblis detektyvas Batsfordas iš kriminalinių tyrimų skyriaus ir jo padėjėja policininkė Ričards. Policija patikino mane, kad neturės užtektinai įrodymų jus nuteisti, jeigu jums neleisime pasikėsinti padaryti tą nusikaltimą dar kartą. Štai kodėl sukaupiau visą drąsą ir prisiverčiau vaidinti savo vaidmenį, nes man labai gaila tų kitų vargšių jūsų žmonų, Ronaldai. Tu, matyt, jas irgi pakerėjai, kaip mane.
Ronaldo Torbio burnos plyšys virto bjauria „O“, jis pakėlė nuo laiško įdubusias akis.
Name vis dar buvo tylu, net liovėsi žoliapjovės zvimbimas gretimam sode. Toje tyloje jis išgirdo, kaip staiga trinktelėjo užpakalinės durys, sunkūs žingsniai nudundėjo per holą ir ėmė kilti laiptais jo link.
1 Jamesas Josephas Smithas – žinomas žmogžudys, žudęs savo žmonas vonioje.